POPIEÞIUS BENEDIKTAS XVI

Mokyti jaunimà teisingumo ir taikos

Þinia Pasaulinës taikos dienos proga
(2012 m. sausio 1 d.)


1. Naujøjø metø pradþia, Dievo dovana þmonijai, akina mane kupinam didelio pasitikëjimo ir meilës visiems ypaè palinkëti, kad ateinantá metà konkreèiai þenklintø teisingumas ir taika.

Su kokia nuostata turëtume þvelgti á Naujuosius metus? 130-ojoje psalmëje aptinkame labai graþø ávaizdá. Pasak psalmininko, tikintis þmogus Vieðpaties laukia „nekantriau, negu sargybiniai laukia auðros“ (6 eil.), laukia sklidinas tvirtos vilties, nes þino, kad Jis atneð ðviesà, gailestingumà, iðganymà. Tas lûkestis kyla ið iðrinktosios tautos patirties: ji þino, jog Dievo yra iðmokyta matyti pasaulio tiesà ir nepasiduoti iðbandymams. Kvieèiu jus á 2012-uosius þvelgti su lygiai tokiu paèiu pasitikëjimu. Tiesa, kad besibaigianèiais metais padaugëjo nepasitenkinimo, já sukëlë krizë, slegianti visuomenæ, darbo pasaulá ir ûká, – krizë, kurios ðaknys pirmiausia yra kultûrinës ir antropologinës. Atrodo, tarsi mûsø laikà apgaubë tamsos skraistë, neleidþianti aiðkiai matyti dienos ðviesos.

Vis dëlto toje tamsoje þmogaus ðirdis nepaliauja laukti auðros, apie kurià kalba psalmininkas. Šis lûkestis ypaè gyvas ir akivaizdus tarp jaunuoliø, todël mano mintys krypsta á juos – á indëlá, kurá jie galëtø ir turëtø pasiûlyti visuomenei. Tad þinià 45-osios Pasaulinës taikos dienos proga norëèiau pateikti auklëjimo perspektyvoje: „Mokyti jaunimà teisingumo ir taikos“, ásitikinæs, kad jie savo uþsidegimu ir idealistiniu polëkiu gali duoti pasauliui naujos vilties.

Mano þinia taip pat skirta tëvams, ðeimoms, visiems, susijusiems su auklëjimu bei ugdymu, bei tiems, kurie atsakingi uþ ávairias religinio, visuomeninio, politinio, ekonominio, kultûrinio ir þiniasklaidinio gyvenimo sritis. Bûti dëmesingam jaunimo pasauliui ir já suprasti, gebëti á já ásiklausyti ir já vertinti yra ne tik naudinga – tai pirmutinë visos visuomenës uþduotis statydinant teisingà ir taikià ateitá.

Jaunimà bûtina mokyti branginti teigiamà gyvybës vertybæ þadinant troðkimà tarnauti Gëriui. Ši uþduotis ápareigoja mus visus pirmiausia asmeniðkai.

Pastaruoju metu ávairiose pasaulio srityse reiðkiamas jaunimo susirûpinimas liudija troðkimà þvelgti á ateitá kupiniems pagrástos vilties. Šiandien jaunimui nerimà kelia daugybë aspektø: galimybë ágyti iðsilavinimà, nuodugniau parengiantá susitikti su tikrove; sunkumai sukurti ðeimà ir surasti stabilià darbo vietà; uþduotis, kaip politikos, kultûros ir ekonomikos pasaulyje veiksmingai prisidëti prie þmogiðkesnës ir solidaresnës visuomenës kûrimo.

Svarbu, kad á tà nerimà bei já lydintá idealistiná polëká bûtø deramai atsiþvelgta kiekvienu visuomenës lygmeniu. Baþnyèia á jaunuolius þvelgia kupina pasitikëjimo, pasitiki jais ir dràsina ieðkoti tiesos, ginti bendràjá gërá, bûti atvirus aplinkiniam pasauliui ir turëti akis, gebanèias iðvysti „naujus dalykus“ (Iz 42, 9; 48, 6).

Auklëtojai

2. Auklëjimas yra labiausiai kerintis ir sunkiausias gyvenimo nuotykis. Auklëti – lotyniðkai educare – reiðkia iðvesti þmogø ið jo paties á tikrovæ, á pilnatvæ, leidþianèià asmeniui augti. Toká procesà maitina dviejø laisviø – suaugusiojo ir jaunuolio laisvës – susitikimas. Šitai reikalauja mokinio atsakomybës: jis turi bûti atviras, leistis bûti vedamas á tikrovës paþinimà, ir auklëtojo atsakomybës: ðis turi bûti pasirengæs save dovanoti. Todël pirmiausia bûtini autentiðki liudytojai, o ne taisykliø bei informacijos dalytojai, liudytojai, gebantys þvelgti toliau uþ kitus, nes jø gyvenimas aprëpia platesnes erdves. Liudytojas yra tas, kuris pirma gyvena tuo, kà siûlo.

Kokiose vietose bræsta tikrasis auklëjimas, mokantis teisingumo ir tiesos? Pirmiausia ðeimoje, nes tëvai yra pirmutiniai auklëtojai. „Šeimoje vaikai iðmoksta þmogiðkøjø ir krikðèioniðkøjø vertybiø, leidþianèiø konstruktyviai ir taikiai gyventi. Šeimoje iðmokstama solidarumo tarp kartø, pagarbos taisyklëms, atleidimo ir kito þmogaus priëmimo“ (1). Ji yra pirmoji mokykla, kurioje mokoma teisingumo ir taikos.

Gyvename pasaulyje, kuriame ðeimai ir net gyvybei gresia nuolatinis pavojus, jos labai daþnai suardomos. Darbo sàlygos, neretai sunkiai suderinamos su ðeimos atsakomybe, susirûpinimas dël ateities, karðtligiðkas gyvenimo ritmas, migracija ieðkant tinkamo pragyvenimo ar net iðgyvenimo apsunkina galimybæ garantuoti vaikams vienà ið brangiausiø gërybiø – tëvø buvimà, ágalinantá vis gilesná bendrabûvá gyvenimo kelyje siekiant perteikti ne per vienus metus ágytà patirtá bei tikrybes, kurias ámanoma perduoti tik bûnant kartu. Tëvus norëèiau paraginti nenuleisti rankø! Savo gyvenimo pavyzdþiu jie turëtø akinti vaikus viltis pirmiausia dëti á Dievà, ið kurio vienintelio kyla tikrasis teisingumas ir taika.

Norëèiau kreiptis ir á auklëjimo ástaigø vadovus: jie itin atsakingai tegu stengiasi, kad bet kuriomis aplinkybëmis bûtø gerbiamas ir branginamas asmens kilnumas. Padëdami subrandinti kiekvienam Vieðpaties duotas dovanas, tegu rûpinasi, jog kiekvienas jaunuolis atrastø savo asmeniná paðaukimà. Telaiduoja ðeimoms, kad jø vaikams bûtø siûlomas ugdymo kelias, neprieðtaraujantis jø sàþinei ir religiniams principams.

Tegu kiekviena pedagoginio darbo sritis bûna atvirumo transcendencijai ir kitiems vieta, dialogo, santalkos ir klausymosi vieta, kur jaunuolis pajustø, kad jo asmeninës galimybës ir vidinës vertybës yra vertinamos, ir mokytøsi branginti brolius. Tegu moko pajusti dþiaugsmà, kylantá ið to kasdienio meilës bei atjautos artimui praktikavimo ir veiklaus dalyvavimo þmogiðkesnës ir broliðkesnës visuomenës statydinimo darbe.

Kreipiuosi á atsakinguosius politikos srityje, ragindamas juos konkreèiai padëti ðeimos ir auklëjimo ástaigoms ágyvendinti savo teisæ ir pareigà auklëti. Niekada neturi trûkti prideramos paramos motinystei ir tëvystei. Politikams privalu laiduoti galimybæ visiems ágyti iðsilavinimà, o ðeimoms laisvai pasirinkti auklëjimo ástaigas, jø akimis, geriausiai atitinkanèias jø vaikø gerovæ. Tegu jie ásipareigoja suburti ðeimas, persiskyrusias dël bûtinybës pragyventi. Jaunimui bûtina rodyti politikos kaip tikro tarnavimo visø gerovei giedrà pavyzdá.

Be to, negaliu neparaginti savo pedagoginiu indëliu prisidëti ir þiniasklaidos. Šiandienëje visuomenëje visuomenës komunikavimo priemonëms tenka ypatingas vaidmuo: jos ne tik informuoja, bet ir formuoja adresatø dvasià ir todël gali reikðmingai prisidëti prie jaunimo auklëjimo. Svarbu ið akiø neiðleisti, kad auklëjimo ir komunikavimo ryðys itin artimas: juk auklëjama per komunikavimà, darantá asmens ugdymui teigiamà arba neigiamà poveiká.

Jaunuoliai irgi turi turëti dràsos pirmuèiausia patys gyventi tuo, ko reikalauja ið aplinkos. Tai didelë atsakomybë: jie privalo turëti jëgø deramai ir atsakingai naudotis savo laisve. Jiems irgi tenka pareiga mokytis teisingumo ir taikos!

Mokyti tiesos ir laisvës

3. Šventasis Augustinas savæs klausë: „Quid enim fortius desiderat anima quam veritatem? – Ko þmogus trokðta labiau negu tiesos?“ (2). Visuomenës þmogiðkas veidas labai priklauso nuo auklëjimo pastangø iðlaikyti ðá nenuslopinamà klausimà gyvà. Juk auklëjimui rûpi ugdyti visà þmogø, áskaitant moraliná bei dvasiná bûties matmená, prieð akis turint jo galutiná tikslà ir visuomenës, kurios narys jis yra, gerovæ. Todël mokant tiesos pirma reikia þinoti, kas yra þmogus, paþinti jo prigimtá. Apþvelgdamas tai, kas já supa, psalmininkas svarsto: „Kai pasiþiûriu á tavo dangø, – tavo pirðtø darbà, – á mënulá ir þvaigþdes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra þmogus, kad já atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rûpiniesi?“ (Ps 8, 4–5). Štai svarbiausias sau iðsikeltinas klausimas: kas yra þmogus? Þmogus – bûtybë, ðirdyje alkstanti begalybës, alkstanti tiesos – ne dalinës tiesos, bet tiesos, gebanèios paaiðkinti gyvenimo prasmæ, – nes jis sukurtas pagal Dievo paveikslà ir panaðumà. Gyvybës kaip neákainojamos vertybës dëkingas suvokimas leidþia atrasti savo paties vidiná kilnumà ir kiekvieno þmogaus nelieèiamumà. Todël pirmutinë auklëjimo uþduotis yra iðmokyti áþvelgti þmoguje Dievo paveikslà, vadinasi, puoselëti didelæ pagarbà kiekvienam þmogui ir padëti kitiems realizuoti ðá aukðèiausià kilnumà atitinkantá gyvenimà. Visada bûtina atminti, kad „autentiðkas þmogaus vystymasis nedalijamai susijæs su visu asmeniu, su visais jo matmenimis“, áskaitant transcendentiná (3), ir kad þmogaus nevalia aukoti siekiant dalinio gërio – ekonominio ar socialinio, individualaus ar bendruomeninio.

Tik per santyká su Dievu þmogus suvokia ir savosios laisvës reikðmæ. O auklëjimo uþduotis ir yra mokyti tikrosios laisvës. Jos esmæ sudaro ne saitø stygius ar laisvos valios virðenybë ir ne „að“ absoliutinimas. Þmogus, laikantis save absoliutu, manantis, jog nuo nieko nepriklauso ir gali daryti viskà, kà nori, galiausiai prieðtarauja savo paties bûties tiesai ir savo laisvës netenka. Þmogus, prieðingai, yra santykio paþenklinta bûtybë, gyvenanti santykiu su kitais ir pirmiausia su Dievu. Autentiðka laisvë niekada nepasiekiama nutolstant nuo Dievo.

Laisvë yra brangi, bet trapi vertybë; galima jà klaidingai suprasti ir ja piktnaudþiauti. „Itin klastinga kliûtis ðiandien auklëjimo pastangoms yra mûsø visuomenëje ir kultûroje masiðkai vyraujantis reliatyvizmas, kuris, nieko nepripaþindamas kaip galutinio, vieninteliu matu laiko „að“ su jo norais ir kuris savo laisvës regimybe tampa kiekvienam kalëjimu. Tokiame reliatyvistiniame horizonte autentiðkas auklëjimas neámanomas: be tiesos ðviesos kiekvienas asmuo pasmerktas anksèiau ar vëliau suabejoti savo gyvenimo gerumu ir já sudaranèiais ryðiais, savo ásipareigojimo kartu su kitais kà nors bendrai statydinti galiojimu“ (4).

Tad, norëdamas ágyvendinti savo laisvæ, þmogus privalo áveikti reliatyvistiná horizontà ir paþinti tiesà apie save ir tiesà apie blogá ir gërá. Savo sàþinës gelmëje þmogus atranda ástatymà, kurio pats sau nesuteikia, bet kuriam privalo paklusti, balsà, kvieèiantá mylëti, daryti gera, nedaryti bloga ir prisiimti atsakomybæ uþ padarytà gërá ir blogá (5). Todël laisvës vykdymas kuo glaudþiausiai susijæs su prigimtiniu moralës ástatymu, iðsiskirianèiu visuotinumu, iðreiðkianèiu kiekvieno asmens kilnumà, sudaranèiu jo pagrindiniø teisiø bei pareigø ir galiausiai teisingo bei taikaus þmoniø sugyvenimo pagrindà.

Tad teisingas naudojimasis laisve yra esminis dëmuo skatinant teisingumà ir taikà – dalykus, reikalaujanèius pagarbos sau ir kitam, net jei pastarojo egzistencijos ir gyvenimo bûdas skirtingas. Ið tokios laikysenos iðplaukia elementai, be kuriø taika ir teisingumas liktø þodþiais be turinio: abipusis pasitikëjimas, gebëjimas puoselëti konstruktyvø dialogà, daþnai norimo gauti, bet sunkiai suteikiamo atleidimo galimybë, abipusë meilë, atjauta silpniausiesiems, pasirengimas aukotis.

Mokyti teisingumo

4. Mûsø pasaulyje, kuriame, nepaisant skelbiamø gerø ketinimø, asmens, jo kilnumo ir teisiø vertybei rimtà pavojø kelia paplitusi tendencija remtis vien naudingumo, pelno ir turto kriterijais, labai svarbu teisingumo sàvokos neatskirti nuo jos transcendentiniø ðaknø. Juk teisingumas nëra tiesiog þmogiðkasis susitarimas, nes tai, kas teisinga, pirmiausia lemia ne pozityvus ástatymas, bet gilioji þmogaus tapatybë. Tik integralus poþiûris á þmogø neleidþia nupulti á susitarimu grástà teisingumo sampratà ir ágalina atverti teisingumui solidarumo ir meilës horizontà (6).

Negalime ignoruoti, kad kai kurios ðiuolaikinës kultûros srovës, besiremianèios racionalistiniais ir individualistiniais ekonomikos principais, atskirdamos teisingumo sàvokà nuo meilës bei solidarumo, nutolino jà nuo jos transcendentiniø ðaknø: „Þmogaus miestà augina ne tik teisëmis ir pareigomis grásti santykiai, bet dar labiau ir pirmiausia neuþsitarnaujamumo, gailestingumo ir bendrystës paþenklinti ryðiai. Gailestingàja meile þmogiðkø santykiø plotmëje visada taip pat apreiðkiama Dievo meilë, visoms pastangoms, kuriomis siekiama teisingumo, suteikianti dieviðkàjà ir iðganomàjà vertæ“ (7).

„Palaiminti alkstantys ir trokðtantys teisumo [teisingumo]; jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Jie bus pasotinti, nes alksta ir alksta teisingo santykio su Dievu, su savimi, su savo broliais ir seserimis, su visa kûrinija.

Mokyti taikos

5. „Taika nëra vien karo nebuvimas; jos neuþtikrina ir prieðiðkø jëgø pusiausvyra. Taika þemëje pasiekiama tada, kai þmogui uþtikrinamos reikalingos gërybës, kai þmonës tarpusavyje laisvai bendrauja, gerbiamas þmoniø bei tautø orumas ir nuolat puoselëjamas broliðkumas“ (8). Taika yra teisingumo vaisius ir meilës padarinys. Taika pirmiausia yra Dievo dovana. Mes, krikðèionys, tikime, kad mûsø tikroji taika – Kristus: jame, per jo kryþiø, Dievas sutaikino su savimi pasaulá ir nugriovë mus vienà nuo kito skyrusias sienas (plg. Ef 2, 14–18); jame gyvuoja vienintelë meilëje sutaikinta ðeima.

Taèiau taika yra ne tik gaunama dovana, bet ir pastangø reikalaujantis darbas. Norëdami bûti tikri taikos steigëjai, privalome iðmokti atjautos, solidarumo, bendradarbiavimo ir broliðkumo, bûti veiklûs bendruomenëje ir budriai judinti sàþines nacionaliniais bei tarptautiniais klausimais ir akinti ieðkoti tinkamø bûdø, kaip perskirstyti turtà, skatinti vystymàsi, bendradarbiauti puoselëjant plëtrà ir sprendþiant konfliktus. „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).

Taika visiems gimsta ið kiekvieno asmens teisingumo ir niekam nevalia vengti esminës pareigos skatinti teisingumà pagal savo kompetencijà bei atsakomybæ. Ypaè jaunimo, visada siekianèio idealø, praðau kantriai ir atkakliai ieðkoti teisingumo ir taikos, lavinti teisingumo ir tiesos pojûtá, net jei dël to galbût tektø aukotis ir plaukti prieð srovæ.

Kelti akis á Dievà

6. Sunkaus iððûkio þengti teisingumo ir taikos keliu akivaizdoje galime pajusti pagundà kartu su psalmininku klausti: „Keliu akis á kalnus – ið kur ateis man pagalba?“ (Ps 121, 1).

Visiems, pirmiausia jaunuoliams, primygtinai norëèiau pasakyti: „Ne ideologijos gelbëja pasaulá, bet vien atsigræþimas á gyvàjá Dievà, kuris yra mûsø Kûrëjas, mûsø laisvës laidas, tikrojo gërio ir tikrosios tiesos laidas. Tikroji revoliucija yra tiktai radikalus atsigræþimas á Dievà, kuris yra to, kas teisu, matas ir kartu amþinoji meilë. Ir kas dar galëtø mus iðgelbëti, jei ne meilë?“ (9). Meilë dþiaugiasi tiesa, ji yra jëga, ágalinanti stengtis dël tiesos, teisingumo ir taikos, nes ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa iðtveria (plg. 1 Kor 13, 1–13).

Brangûs jaunieji bièiuliai, jûs esate brangi dovana visuomenei. Nenuleiskite rankø sunkumø akivaizdoje ir nepasiduokite klaidingiems sprendimams, besisiûlantiems kaip paprasèiausias problemø áveikimo bûdas. Nesibaiminkite ásipareigoti, prisiimti vargus ir aukas, rinktis kelius, reikalaujanèius iðtikimybës ir pastovumo, nuolankumo ir atsidavimo. Kupini pasitikëjimo gyvenkite savo jaunyste bei jos giliais laimës, tiesos, groþio ir meilës troðkimais! Intensyviai iðgyvenkite ðá toká uþsidegimo turtingà ir pilnà amþiaus tarpsná.

Suvokite, kad patys esate suaugusiesiems pavyzdys ir paskata – ir juo labiau, juo daugiau stengiatës nugalëti neteisingumà ir korupcijà, juo karðèiau trokðtate geresnës ateities ir dël jos dedate pastangas. Suvokite savo galimybes ir niekada neuþsisklæskite, bet þinokite, kad darbuojatës dël visiems ðviesesnës ateities. Jûs ne vieni. Baþnyèia pasitiki jumis, lydi jus, dràsina ir norëtø pasiûlyti vertingiausia, kà turi, – galimybæ pakelti akis á Dievà, sutikti Jëzø Kristø, tà, kuris pats yra teisingumas ir taika.

Jums visiems, vyrai ir moterys, kuriems rûpi taikos reikalas, noriu pasakyti: taika yra ne jau pasiektas gëris, bet tikslas, kurio visi ir kiekvienas privalome siekti. Viltingiau þvelgime á ateitá, padràsinkime vieni kitus savo kelyje, stenkimës suteikti mûsø pasauliui þmogiðkesná ir broliðkesná veidà ir pajuskime bendrà atsakomybæ uþ dabartines ir bûsimàsias kartas, pirmiausia mokydami jas mylëti ir steigti taikà. Turëdamas tai prieð akis, siunèiu jums ðiuos savo apmàstymus ir raginu: suvienykime savo dvasines, moralines ir materialias jëgas „mokyti jaunimà teisingumo ir taikos“.

Vatikanas, 2011 m. gruodþio 8 d.

BENEDICTUS PP. XVI

_____________________________________

Nuorodos

(1) Benediktas XVI. Kreipimasis á Lacijaus regiono, Romos miesto ir provincijos administratorius (2011 01 14): L‘Osservatore Romano (2011 01 15), p. 7.
(2) Jono evangelijos komentarai, 26.5.
(3) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 06 29), 11: AAS 101 (2009), 648; plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 03 26), 14: AAS 59 (1967), 264.
(4) Benediktas XVI. Kalba Romos ðv. Jono Laterano bazilikoje pradedant Romos vyskupijos kongresà ðeimos tema (2005 06 06): AAS 97 (2005), 816.
(5) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija Gaudium et spes, 16.
(6) Plg. Benediktas XVI. Kalba Bundestage (2011 09 22): L‘Osservatore Romano (dt.), Nr. 39 (2011 09 30), p. 4–5.
(7) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate (2009 06 29), 6: AAS 101 (2009), 644–645.
(8) Katalikø Baþnyèios katekizmas, 2304.
(9) Plg. Benediktas XVI. Kalba per vigilijà su jaunimu Kelne (2005 08 20): AAS 97 (2005), 885–886.

______________________________________

© „Baþnyèios þinios“ 2012 m. Nr. 18